Pro metų tėkmę…

Kai trumpėja dienos, ilgi sutemų šešėliai virsta naktimis, tada aplanko mintys. Nubunda išgyventi metų skauduliai, prisimename džiaugsmingas minutes ir nūdienos aktualijos neduoda ramybės.

Priklausau tai kartai, kurios gyvenimas buvo padalytas pusiau: tremties metai ir sugrįžimo laikotarpis. Pastarasis, ačiū Dievui, ilgesnis ir turiningesnis.

Mūsų, Gužių šeima, sukūrė ir puoselėjo savo gyvenimą pakaunėje, galima sakyti, ant Kauno marių kranto. Kai užliejo nukeltų gyvenviečių vietoves, Kauno marios, mūsų namai, pastatyti ant kalno, išliko. Tik keli hektarai žemės „nuskendo“.

Niekada nepamiršiu 1948 metų gegužės 22 dienos. Nors man tada buvo tik ketveri, namuose kilo baisi sumaištis, kai tėvams buvo įsakyta, kuo skubiau pasiimti būtiniausių daiktų, maisto ir vykti į Palemono geležinkelio stotį. Mūsų šeima buvo bene pirmoji įrašyta į tremiamųjų sąrašus už tai, kad tėvelis buvo 1918-1919 metų savanoris ir nepriklausomos Lietuvos metais dirbęs kaimo seniūnu. Vyresnio brolio Prano namuose nebuvo, tad jis tremties išvengė.

Tas nesvetingas, šalčiu kaustomas kraštas buvo Krasnojarsko sritis, mūsų gyvenamoji vieta – posiolok Cholmistyj. Mano pasaulėžiūra formavosi dvejopai: namuose buvo diegiamos vienos vertybės, mokykloje – kitos. Nors mokykloje mokėsi keletas lietuvių, tarpusavyje su jais kalbėtis lietuviškai buvo draudžiama. Sovietinis režimas laikėsi vienos taisyklės: nutautinti ir sunaikinti kitų tautybių žmones, ypač tremtinius.

Dabar galvoju, jog mano mamai buvo labai sunku suktis namuose, vykdyti prievartinio darbo normas, auginti vaikus. Tremtyje gimė mano broliukas, o tomis sąlygomis, kurios slėgė kiekvieno tremtinio pečius, kūdikį užauginti buvo labai sunku. Tuo labiau, kad pasiligojęs tėvas neatlaikė. Nugabentas į ligoninę, jis mirė. Mamai teko vienai spręsti, kuo pamaitinti vaikus, kuo juos aprengti ir kaip „įtikti“ vietos valdžiai. Tuos skaudžius praradimus, sunkias negandas patyrė visi tremtiniai. Dar nuožmiau buvo elgiamasi su politiniais kaliniais. Bet stipriausi atlaiko. Atlaikė ir mano mama.

Kai padvelkė atšilimo pavasariu ir vienas kitas tremtinys ėmė ruoštis kelionei į Lietuvą, atrodė, dangaus skliautai tapo vaiskesni, žmonės geresni. Dviem vaikais vedina mama – aš ir broliukas Valius – 1956 m. grįžome į Tėvynę. Brolis Pranas, išvengęs tremties, jau buvo susisukęs savo lizdelį, tad juo pasirūpinti mamai neteko. Visada pasigedome tėvo. Kai mūsų šeima buvo reabilituota, konfiskuotas turtas sugrąžintas, atsidūrėmė savo namuose, kurių neturėjome net aštuonerius metus. Pradėjome kurti gyvenimą iš naujo.

Kai sudėlioju visus akcentus, permąstau savo gyvenimą, suprantu, ką patyrė visi tremtiniai, visi be kaltės nuteistieji politiniai kaliniai. Šie žmonės man artimi savo siela, tvirtomis politinėmis nuostatomis, jie nuoširdesni ir atviresni. Ištikus nelaimei, pirmieji skuba padėti. Todėl ir sutikau vadovauti LPKTS Palemono poskyrio tremtiniams. Pradėjau atskaitos tašką nuo 2001 metų. Kaip buvusi ilgalaikė šio poskyrio narė, visus pažinojau, su visais ne vienerius metus bendravau. Poskyrio pirmininkė Emilija Moliejienė dėl svaikatos atsisakė eiti pirmininkės pareigas, tada visų narių akys nukrypo į mane. Sutikau. Ir nesuklydau prisiėmusi šį įpareigojimą. Juk šalia puikios pagalbininkės, mano kolegės ir likimo sesės. Tai – Emilija Moliejienė, Antanina Mitrulevičienė, Joana Mitkuvienė, Aldona Staugienė, Domicelė Galijotienė ir kitos. Šiuo metu poskyrio narių skaičius šiek tiek perkopia 40.

Ypatinga, išskirtine veikla gal ir nepasižymime. Sukamės savame ratelyje. Minime svarbiauisias valstybines šventes, švenčiame narių jubiliejus. Kiekvienais metais minime 1948-ųjų gegužės 22 dieną, kai iš Palemono geležinkelio stoties išbildėjo ešelonai į rytus. Einame prie geležinkelio, dedame gėlių, uždegame žvakutes, pasimeldžiame už negrįžusius. Ir būtinai nuskamba giesmė „Marija Marija“ bei tremtinių himnas – „O tas dulkėtas traukinys.“ Jau dabar aptariame su aktyviausiomis narėmis, kaip paminėsime Aldonos Navickienės jubiliejų. Kitąmet, pavasarį, jai sukaks 95-eri. Džiugu, kad buvusi politinė kalinė Genovaitė Dūdienė pretenduoja į kario-savanorio ir Laisvės kovų dalyvio teisinį statusą.

Džiaugiuosi, kad Palemono bendruomenės centras tapo bemaž ir mūsų, tremtinių, antraisiais namais. Dalyvaujame renginiuose, jei reikia skiria mums patalpas didesniems renginiams, keletas moterų – ansamblio „Marių banga“ dalyvės. Mes dalyvaujame bendruomenės renginiuose, bendruomenės nariai – mūsų šventėse. Už dėmesį, supratimą noriu padėkoti Palemono bendruomenės centrui, šios gyvenvietės gimnazijos vadovams. Ar įmanoma būtų pamiršti Palemono bažnyčios klebono, saleziečio Tėvo Massimo Bianco nuoširdų bendravimą su tremtiniais? Neįmanoma! Klebonas bendravo su tremtinių šeimomis, rado raktelį į vaikučių širdeles. Jam išvykus tęsti savo misijos į Vilnių, kurį laiką miestelio bendruomenė jautė tuštumą.

Kasmet, kai LPKTS rengia išvykas partizanų kovų takais, tie mūsų nariai, kurie dar tvirti ir žvalūs, būtinai dalyvauja šiame renginyje. Ir kasmetiniuose sąskrydžiuose „Su Lietuva širdy“, vykstančiuose Ariogaloje, tarp gausybės laisvės kovų dalyvių, tremtinių, politinių kalinių sutiksi ne vieną Palemono poskyrio narį. Šių švenčių metu kiekvienas gauna gerą dvasinės energijos dozę, kurios užtenka ilgam. Palemono bendruomenės centro pastangomis kiekvieną rudenį minima Lygiadienio šventė, Senjorų diena. Jų dalyviais tampa ir LPKTS Palemono poskyrio nariai. Už tą išskirtinį dėmesį noriu padėkoti mūsų bendruomenės pirmininkei R. Agurkienei, seniūnaičiui V. Moliejui. Džiaugiuosi tuo, kad mūsų nariai dar žvalūs, dar tvirti ne tiek fiziškai, kiek dvasiškai, kad netenka dažnai rengti atsisveikinimo, iškeliaujant kuriam nors į Amžinybę.

Kiekviena vasara pažeria gausybę žiedų, įvairių aromatų „rinkinį“, ruduo – depresijos žiupsnį, o žiema suteikia ramybės akimirkų. Juolab, kad pirmasis žiemos mėnuo ant sparnų atneša Šv. Kalėdų stebuklą. Visi jo laukiame. Aplankykime senelius, neįgalius, žmones, kurių niekas nelanko, ir įžiebkime jų širdyse meilės, gėrio ir vilties ugnį.

Valerija MALECKIENĖ LPKTS
Palemono poskyrio pirmininkė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *