Palemone gyvenę žymūs žmonės

Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės savanoris, paskutinis Lietuvos kariuomenės karo technikos valdybos viršininkas, brigados generolas Klemensas Popeliučka (1892-1948) statė, gyveno ir dirbo Palemone, name Pašto gatvė Nr. 2, 1938-1944 metais.

Sūnėnas, dimisijos plk. ltn.Algirdas Diliūnas, keletą metų tyrė KL.Popeliučkos šeimos gyvenimo ir veiklos istoriją. Dabar žinoma, kad brg.gen.Kl.Popeliučkos gyvenimas susiklostė nelaimingai, galima teigti tragiškai. Klemenso Popeliučkos išlikusiam nekilnojamam turtui, kurį sudaro gyvenamasis namas Pašto g.2 ir 10 ha žemės sklypas Palemone, pagal Lietuvos Respublikos Įstatymus nėra paveldėtojų. Minėtu nekilnojamuoju turtu neatlygintinai naudojosi, naudojasi ir toliau naudosis Kauno miesto savivaldybė.

Pažymint Klemenso Popeliučkos 120-ąsias gimimo metines, Lietuvos atsargos karininkų sąjungos Kauno apskrities skyriaus valdyba nutarė teikti siūlymą, įamžinti jo nuopelnus Lietuvai ir atminimą.

*Ant namo sienos Pašto g.2 įrengti memorialinę lentą su užrašu ,,Šiame name 1938-1944 metais gyveno kilnus, plačiai Lietuvos visuomenei žinomas ir gerbiamas už savo nuoseklumą ir ištvermingumą, komplikuotame Tėvynės gerovės, Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kūrimo, modernizavimo, aprūpinimo technika darbe 1919-1940 m., Lietuvos kariuomenės savanoris, karo technikos valdybos viršininkas, brigados generolas Klemensas Popeliučka. Mirė 1948 m.spalio 25 d. Augsburge, Vokietijoje’’

*Suteikti vienai Kauno miesto gatvei Kl.Popeliučkos pavadinimą. Finansinės lėšos – išlikęs Kl.Popeliučkos nekilnojamas turtas Palemone, Kauno miesto savivaldybėje.

Truputis istorijos

Klemensas Popeliučka gimė 1892 m. birželio 29 d. Bučiūnų kame, Pašvitinio valsčiuje, Šiaulių apskrityje. Mokėsi Bučiūnų pradinėje mokykloje. Šiaulių gimnazijoje baigė 6 klases, o 1912 m. Kijevo 3-oje vyrų gimnazijoje baigęs 8-tą klasę, gavęs brandos atestatą, studijavo Kijevo technikos instituto susisiekimo skyriuje.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, nuo 1914 m. Liepos 25 d. Dalyvavo Vakarų fronte kovose su Vokietija ir Austrovengrija. Visą laiką buvo Vakarų fronto pozicijose Galicijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje. 1915 m. balandžio 5 d. skiriamas pionierių kuopos vadu. 1915 m. balandžio 19 d. prie Offinovo kaimo, Galicijoje, buvo sužeistas. 1917 m. balandžio 25 d. paskirtas naujai formuojamo 6-to inžinerijos pulko kelių tiltų kuopos vadu.

Tarnybos metu carinės Rusijos kariuomenėje suteikti jaunesniojo kario, praporščiko, podporučiko, poručiko kariniai laipsniai, pristatytas štabs-kapitono laipsniui. Už narsumą, pasižymėjimą kautynėse su priešu, pavyzdingą tarnybą buvo apdovanotas: Šv. Jurgio kryžiumi 4-to laipsnio, Šv. Stanislovo 3-čio ir 2-ro laipsnio ordinais, Šv. Onos 4-to, 3-čio ir 2-ro laipsnio ordinais „Už narsumą“, kunigaikščio Vladimiro 4-to laipsnio ordinu.

1919 m. rudenį, bermontininkams įsiveržus į Lietuvą, geležinkelių kuopos sprongdintojai užminavo tiltus, geležinkelius, nuolat budėjo, ardė, sprogdino bermontininkų užnugaryje geležinkelius, tiltus, nutraukdami susisiekimą ruože: Radviliškis–Šilėnai, Šiauliai-Joniškis, Šilėnai-Lyduvėnai. Tai labai sunkino bermontininkų veiksmus.

1920 metų pabaigoje K.Popeliučka vedė Vandą Bohdanavičiūtę ir apsigyveno Radviliškyje, 1921 metais mjr. K Popeliučkos vadovaujamas Geležinkelių batalionas nutiesė 1.4 km geležinkelio šaką Nemakščių stotyje, pastatė 100 m ilgio ir 8 m pločio rampą Žeimių stotyje. Tarp Radviliškio ir Šilėnų kariai nutiesė 3.5 km geležinkelio ir supylė pylimą. Tais pačiais metais Geležinkelių batalionas Alytaus rajone išardė 4 km ilgio geležinkelio, Vienio rajone sutaisė tiltą per Bražuolės upelį, nutiesė 805 m siaurojo geležinkelio, atlikokitus darbus.

1922 m. batalionas išardė pusę kilometro geležinkelio abipus tilto per Varėną, išardė geležinkelį Šeštokų – Suvalkų ruože. Tais pačiais metais bataliono kariai pastatė 15 medinių tiltų ir nutiesė 26 km geležinkelio, sujungusio Marijampolę su Kazlų Rūda.

1927 m. rugsėjo 27 d. Respublikos prezidento aktu K. Popeliučkai suteikiamas inžinerijos pulkininko laipsnis. Baigęs mokslus Prancūzijoje, įgijęs inžinieriaus diplomą, 1929 m. balandžio 22 d. paskirtas Karo technikos štabo vadu, o nuo rugsėjo 26 d. – Karo technikos viršininku. Jam vadovaujant, padidinamas modernizavimas kariuomenės daliniuose, be to, savo aktyviu dalyvavimu prisideda prie inžinerijos kursų įsteigimo karininkams. 1930 m. gruodžio 15 d. paskirtas kariuomenės teismo laikinuoju nariu. 1931 m. kovo 16 d. kariuomenės dalių ir įstaigų atstovų suvažiavime išrinktas Lietuvos karininkų ramovės seniūnų tarybos nariu-kandidatu, o nuo 1936 metų iki 1940 metų buvo renkamas karininkų ramovės tarybos nariu. Kauno įgulos viršininkui išėjus atostogų arba išvykos į komandiruotę, plk. K. Popeliučkai įsakymu buvo pavedama laikinai eiti Kauno įgulos viršininko pareigas. 1933 m. rugpjūčio 1 d., reorganizavus Vytauto Didžiojo aukštuosius karininkų kursus, Inžinerijos ir technikos skyriai perėjo Karo technikos viršininko žinion.

1935 m. rugpjūčio 14 d. Prezidento aktu plk. K. Popeliučkai suteiktas generolo leitenanto laipsnis.

1936 m. gruodžio 28 d., vadovaujantis Karinės tarnybos įstatymu, generolo įstatymu, generolo leitenanto laipsnis K. Popeliučkai, kaip ir kitiems generolams, buvo pakeistas
į brigados generolo laipsnį. Brigados generolas K. Popeliučka buvo gabus karininkas, todėl jo kilimas karjeros laiptais nieko nestebino. Jis rašė aktualiais karinės technikos klausimais “Karyje”, “Mūsų žinyne”, “Jūroje” ir kituose to meto žurnaluose, knygoje “Karo technikos dalių 20-metis 1919-1939”. Buvo vienas iš iniciatorių, kuriant ir išleidžiant šią knygą. Būdamas Kauno karininkų ramovės seniūnų tarybos nariu, statant Lietuvos karininkų ramovės reprezentacinius rūmus, išrinktas šių rūmų statybos komisijos nariu. Teikė pasiūlymus parenkant rūmų architektūrą, kompoziciją, interjerą.

Už nuopelnus Lietuvai brigados generolas K. Popeliučka apdovanotas trečiojo laipsnio DLK Gedimino ordinu, trečiojo laipsnio Vytauto Didžiojo ordinu, Lietuvos ir Latvijos Nepriklausomybės jubiliejiniais medaliais, už nuopelnus Lietuvos skautijai apdovanotas svastikos ordinu.

1940 m. birželio 27 d. brigados generolas K. Popeliučka atleistas iš pareigų ir, jam pačiam prašant, paleistas iš tikrosios karo tarnybos į inžinerijos specialybės karininkų atsargą, pensiją. 1941 m. sausio 22 d. K. Popeliučkos šeimą ištiko skaudus smūgis – mirė jų vienintelis 16 metų sūnus Tadas Algirdas. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Išvengęs represijų, 1944 metų vasarą K. Popeliučka su žmona Vanda pasitraukė į Griunbergą (Selezijoje). Dirbo radijo fabrike. 1945 m. pradžioje pasitraukė į Augsburgą (Bavarijoje), pasitraukusių iš Lietuvos, Haunstetter stovyklą. 1945 metais, susikūrus lietuvių stovyklos komitetui, K. Popeliučka, būdamas komiteto pirmininku, aktyviai įsijungia į stovyklinį darbą. Nuo 1948 metų pavasario dėstė rusų kalbą Oberammergau miestelyje (Bavarijoje), JAV karinėje mokykloje. 1948 m. spalio mėnesį, pablogėjus sveikatai, pateko į ligoninę. 1948 m. spalio 25 d. K. Popeliučka mirė. Palaidotas Augsburgo senosiose Haunstetter kapinėse.

Žmona Vanda 1949 metais išvyko gyventi į Brukliną (JAV). Dirbo vienuolyno valgykloje, vėliau dirbo radijo fabrike. 1970 metais kovo 15 d. Vanda Popeliučkienė mirė. Palaidota Brukline, Cypress Hills kapinėse.

Pagal sūnėno Algirdo
Diliūno medžiagą parengė
Rita Agurkienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *