Baltų vienybė – ugnies sąšauka

Rugsėjo 22-oji kalendoriuje ar ant kokio nors lietuviško medžio lapo pažymėta kaip Baltų vienybės diena. Gamta taip pat sugalvojo papuošti Baltų vienybės dieną – rugsėjo 22 d. 18 val. 46 min. Saulė pasiekė rudens lygiadienio tašką.

Kalendoriaus lapelis informuoja, jog Lietuvoje pirmieji žmonės apsigyveno maždaug X tūkstantmetyje pr. Kr., paleolite, kai atšilo klimatas ir ledynai pasitraukė iš Lietuvos teritorijos į Skandinaviją. Nuo tada prasidėjo mūsų krašto istorija, besitęsianti maždaug 12 000 metų. Maždaug 2500 m. pr. Kr. taikus gyvenimas rytinėje Baltijos pakrantėje baigėsi. Į medžiotojų ir žvejų gyvenamuosius plotus ėmė skverbtis ateiviai iš pietų. Per kelis šimtmečius, maždaug 2000 m. pr. Kr., mūsų protėviai tapo baltaįs. Maždaug V-VI a. jau buvo susidariusios visos šiandien žinomos pagrindinės baltų gentys.

Bendrą mūsų protėvių genčių pavadinimą baltai, kaip mokslinį terminą, XIX a. viduryje pateikė mokslininkas G.Neselmanas, ir nuo tada jis tapo visuotinai vartojamas. Vardą lėmė tų genčių gyvenamosios teritorijos geografinė padėtis prie Baltijos jūros. Baltų genčių (kuršių, sėlių, žemaičių, lietuvių, aukštaičių, žiemgalių) telkimasis į didelius junginius, galop į valstybę — sudėtingo ir ilgo proceso išdava. Lietuvos teritorijoje gyvenusias baltų gentis siejo giminystės ryšiai, bendros tradicijos, vienodi laidojimo papročiai. Baltų gentys kultūros požiūriu gana panašios. Religijos pobūdis vienodas.

Protėviai garbino gamtą, o nesuvokiamus jos reiškinius laikė nežemiškomis jėgomis. Įsikūrusios toje pačioje teritorijoje, jos išgyveno tam tikro pastovumo laikotarpį. Tačiau vis dažniau baltams tekdavo kautis su užpuolikais, ginti gyvybę, turtą, žemes. Turtėjant bendruomenėms, dažnėjo susirėmimai. Kilo poreikis kurti judrius gynybos centrus, baltų genčių teritorinius vienetus, ilgainiui vadinamus žemėmis. Baltų vienybės diena paskelbta rugsėjo 22-oji. Šios šventės proga „kalendorius“ siūlo trumpą kelionę po senovės baltų žemes.

Visi klausinėja savęs, kaip švęsti šią dieną. Įtariu, jog šiandien reikia pabėgti iš savo keturių žvaigždučių apartamentų ar palėpės, susirasti ką nors švento ir apkabinti. Šiandien už medį neradau nieko šventesnio – jie niekada nesiilsi, kada beišeitum, jų pilnos gatvės — jie nuolat kartojasi, kasdien atlieka tuos pačius ar bent panašius judesius, bet kažkodėl netampa banalūs. Knygos, filmai, paveikslai irgi kasdien rašo, piešia juos. Tiksliau, kad jie kartojasi, aš čia niekuo dėta. Apkabink, nors medžiai kalba mažai, tiesiog taupydami jėgas, bet kalba.

Nuo to galvojimo apie medžius galutinai pamirštu tai, apie ką reikia galvoti.

Tikrai taip, ant lietuviško medžio lapo ši diena irgi parašyta. Dar parašyta, jog šiandien pasaulyje baltų kalbomis, kurios yra vienos archajiškiausios indoeuropietiškoje šeimoje, tekalba lietuviai ir latviai. Baltų vienybės diena mini labai svarbią datą— 1236 m. įvykusį Saulės mūšį, kuriame baltų gentys sutelktomis pastangomis nugalėjo labai pavojingą agresorių — Livonijos ordino riterius. Mūšis įrodė baltų vienybės galią ir svarbą, paskatino valstybingumo raidą, padėdamas pamatus Mindaugo karalystei.

lr vėl nuo to galvojimo apie Saulės mūšį galutinaį pamirštu tai, apie ką reikia galvoti. Labai jau romantiškas mūšio pavadinimas. Po tokio romantiško pavadinimo klausimas, kaip švęsti, nekyla. Eiti į šventę kaip į Saulės mūšį. Sunku su tomis šventėmis. Kaip švęsti kalendoriuje pažymėtas dienas puikiai žinojo tik sovietai — su šeima ir iškiliomis kalbomis. Bet turbūt per daug sukame galvą, kaip švęsti, reikia švęsti, kaip galvojam — apkabinėti medžius, deginti žvakes, laužus, skaityti ar rasti laiko draugiškam pašnekesiui (tie medžių apkabinimai ir laužų deginimai skamba per daug romantiškai, kaip sakė J.V.Goethe, romantizmas – liga, klasicizmas — sveikata, bet šiandien reikia ugnies). Tad ir mūsų bendruomenės centras jau ketvirtus metus kviečia visus baltų genčių palikuonis susivienyti ir minėti šią dieną (rugsėjo 22d. 20-21 val. ateidami į S. Nėries slėnį, prie aukuro ir uždegdami vienybės ugnį – lai ugnis sustiprina ir apjungia. Ir susirinko nemažai palemoniečių, sulaukėme ir svečių iš Petrašiūnų ir Amalių bendruomenių centrų. Gražiai apie vienybę ir apie lygiadienį mums papasakojo Jonas Misevičius, senovines dainas ir giesmes dainavome kartu su Palemono vid. mokyklos folkloro ansambliu „Bitula“, lūpine armonikėle visiems pagrojo į šventę atėjęs Palemono bažnyčios kunigas p. Šileika, gražiai tęsiama tradicija pasidžiaugė Seimo narys K.Uoka. Jis Palemoną myli ir dažnai jame apsilanko: jaunystėje čia praleista daug smagaus laiko. Tad dar kartą pabuvome vienybėje, prisiminėme istoriją, palydėjome lygiadienio saulę. Ugnis ant tolimo kalno — ženklas, kad esame. Ugnies uždegimas vienu metu — vienybė. Lai ugnis mus sustiprina ir apjungia.

Paruošė J.Kulevienė.
Panaudota A.Žilionytės medžiaga
PBC informaciniame leidinyje ‘Palemonietis’ Nr.8 2012 sausis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *